Gyvenimas - tai tarsi uždara erdvė, kuri keičiasi nuo žvilgsnio, žiūrėjimo kampo, metų laiko, erdvės suvokimo...Mes tarsi savo gyvenimą matome uždaroje , apibrėžtoje erdvėje, tačiau kiekvieną akimirką akimirksnį , pajudėjus iš savo esamo taško, matome pokytį, mūsų apibrėžtos, sukurtos vaizdų, plokštumų esamybės. Esamame laike , kintant akimirkai, mes bandome prognozuoti kuriamą erdvę, nustatyti vaizdų ribas, bet pajuntame, kad viskas kinta laike, žvilgsnyje ir nieko negalime uždaryti į kažkokias kažkieno nustatytas, iliuziškai sukurtas erdves...Tai tarsi išsivadavimas iš dvimatės erdvės į trimatį iliuzijų pasaulį...Įsivaizduojamą savo gyvenimą talpinu į apibrėžtą plokštumą, kuri tarsi atsidaro, kinta, vėl užsidaro. O įleidus iš įvairių žiūrėjimo taškų šviesas tai yra apšvietimą, plokštumoje vėl sukuriu naujas gyvenimo spalvas su savo akimirkų atspalviais.... Kiekvienas žiūrovas sukuria savo gyvenimo plokštumų kompoziciją ir panorėjęs, judant ir žvelgiant į plokštumą iš įvairių krypčių, jis atranda tik jam būdingą akimirką, kurią jis suvokia ir uždaro plokštumoje arba leidžia jai kisti , tik jai vienai suprantama pokyčių trajektorija...Tai tarsi mūsų gyvenimas iliuzinėje uždaroje erdvėje ir už jos ribų... (dail. Danguolė Brogienė)
Ankstyvojo laikotarpio ir dabar kūrybą žymi įdomūs ir išradingi ieškojimai geometrinio abstrakcionizmo stiliuje. Kūrybinis metodas remiasi įvairių formų abstrahavimu, gruoblėtų paviršių bei medžiagų kompozicinio ritmo, faktūrų ir tekstūrų analize. Tuose daiktuose ji ieško spalvinių masių dinamikos ir ramybės, jų tarpusavio sąsajų harmonijos ir kontrastų. Visa tai padėjo formuotis jos savitai estetinei koncepcijai, kurios pradžia – originalus šilko pynimo būdas plokštumoje. Šios dekoratyvinės kompozicijos – paveikslai turi ypatingą šilko siūlo spindesio vibraciją, pasižymi precizišku spalvinių tonų modeliavimu ir kolorito harmonija, nors iš pirmo žvilgsnio viskas čia atrodo labai paprasta... Subtilus plonyčių gijų virpėjimas šviesoje ir iš jų susidarančios abstrahuotos augalinės formos, lietuviško ornamento improvizacijos primena švelnų dzūkiškos sutartinės skambesį. Regis , dailininkės kūrybos ištakos tampriai susijusios su tautinėmis tradicijomis, kurios nulemia jos kompozicijų paprastumą ir kolorito santūrumą, jaudina savo išmintimi ir ramybe. Patrauklūs ir išraiškingi D. Brogienės kūriniai prigijo šiuolaikiniame interjere, emocionaliai praturtino aplinką, suteikė dvasinės rimties ir dalykinio susikaupimo nuotaikos. ....ir t.t. ( menotyros dr. Kristina Miklaševičiūtė) 1995m.
Ištrauka iš straipsnio: Netradicinėje tekstilės kompozicijoje ( ir komponavimo būdas ir audimo technika) dailininkė vengia literatūriškumo , figūratyvumo , bet pasikliauja abstrakčių geometrizuotų formų santykiu , juos dalydama iki trikampio, vienos iš paprasčiausių gamtinių struktūrų . Ritmiškas trikampių formų komponavimas vibruoja nuo tamsiausių ir sodriausių – juodų, mėlynų, rudų atspalvių, simbolizuojančių, anot autorės, tamsą, mąstymą iki šviesių, skaidriausių – rusvų, gelsvų, auksinių, baltų tonų, įprasminančių čia susirinkančiųjų teisingus sprendimus , teigiamas emocijas. Šaltų, žemės , ryškių spalvų tonų skalė pulsuoja, skaidydama šilko siūlų atspindinčią šviesą, kuri kinta nuo pasirinkto rakurso bei dienos ar suformuoto dirbtinio apšvietimo, suteikiančio darbams paslapties, formų žaismo, improvizacijos galimybes ir jaukumo, šilumos, medžiagiškumo pojūtį. Visuminį kompozicinį vientisumą lemia spalvos – formos – dydžio santykis, dailiosios tekstilės kūrinių geometrizuotų formų ir spalvų sąveika. ( Asta Macevičiūtė, „ Dailė ir dizainas Architektūroje“ 1997/3)